Geležies Karalius

Hello. Naujos knygos aprašymas jau seniai parašytas! Laukiu komentarų ;)**

Geležies fėjūnai

Tai ne vampyrai, ne troliai ir tuo labiau ne fėjos. Tai naujos mistinės būtybės apie kurias yra sukurtos keturios knygos:

1.      “Geležies karalius”

2.      “Geležies princesė”

3.      “Geležies Karalienė”

4.      “Geležies Riteris”

Tiesa, lietuvių kalba yra išleista tik pirmoji geležies fėjūnų dalis, bet leidykla “Svajonių knygos” žada greitu metu išleisti ir “Geležies princesę”.

Aš noriu pasidžiaugti šių knygų autorės orginalia idėja. Knygų apie vampyrus jau yra sočiai, o štai apie fėjūnus, tuo labiau geležinius (ir kitus visokiausius) (!) skaičiau pirmą kartą. Tad kas tie fėjūnai, sužinosite perskaite knygas.

Esu fantastikos mylėtoja. Kadangi šio žanro knygų skaitau daug ir turiu su kuo jas palyginti, galiu pasakyti, kad esu gan kritiška fantastikos knygoms. Nesu „Saulėlydžio“ haterė, priešingai, man ši saga patiko, bet į kitas knygas, kuriose gyvena vampyrai nežiūriu itin palankiai. Juk visos nuoširdžios skaitytojos nori naujovių. Fėjūnai – nauja.

 „Geležies karalius“

Meganos Čeis laukia paslaptinga lemtis – tokia, kokios ji negalėtų net įsivaizduoti.

Kai Megana buvo šešerių, pradingo jos tėvas. Nuo tada mergaitės neapleido jausmas, kad jos gyvenimas klostosi... keistai. Jai niekaip nesisekė pritapti mokykloje, nesijautė sava ir namie.

Vieną dieną iš toli ją ėmė stebėti mįslingas jaunuolis, o pokštininkas geriausias draugas netikėtai tapo įtartinai globėjiškas – Megana pajuto, kad netrukus viskas pasikeis.

Tačiau ji niekada nebūtų atspėjusi tiesos – kad yra paslaptingo fėjūnų karaliaus duktė ir bus neišvengiamai įtraukta į mirtiną karą. Dabar Meganai teks išsiaiškinti, kaip toli ji pasirengusi eiti, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli, kad sustabdytų blogį, kuriam nedrįsta pasipriešinti joks fėjūnas... ir kad apgintų meilę tam, kuris verčiau ją pasmerks mirčiai, nei įsileis į savo ledinę širdį.

Pirkdama knygas arba jas imdama iš bibliotekos visada perskaitau pirmą pastraipą – ar ji mane traukia skaityti toliau.

Prieš dešimt metų, per mano šeštąjį gimtadienį, pradingo tėvas.

Ne, jis mūsų nepaliko. Jeigu būtų palikęs, apie tai būtų pasakę lagaminai ir tušti stalčiai, ir pavėluoti gimtadienio atvirukai su dešimties dolerių kupiūromis viduje. Jeigu būtų mus palikęs, tai reikštų, kad jis buvo nelaimingas su mama ir manimi ir kad kažkur kitur susirado naują meilę. Tačiau tai netiesa. Jis tikrai nenumirė, nes būtume apie tai išgirdę. Nebuvo jokios autoavarijos, jokio kūno, jokios policijos, besisukinėjančios aplink žiaurios žmogžudystės vietą. Viskas nutiko labai ramiai (perskaityti pirmą skyrių galite čia).

Ar ši pastraipa mane patraukė? Žinoma. Iš karto panorau sužinoti kas vyks toliau. O vyko tokie dalykai... Jų nupasakoti neįmanoma. Reikia perskaityti.

Šioje knygoje Julie Kagawa labai gerai aprašė kovas. Kiekvienas judesys, įkvėpimas buvo aprašytas bent vienu sakiniu. Ir tai yra labai gerai, nes daugelio rašytojų knygų, kai prasideda kova, būna nutrauktas skyrius, o jeigu ne – visi puolimai, griuvimai ir atsikėlimai būna sutalpinti į du sakinius. Už tai dedu didelį pliusą ne tik autorei, bet ir knygai. Vi

sos scenos šioje knygoje yra aprašytos tiksliai ir tikroviškai. Skaitydama knyga savo galvoje kūriau filmą. Ar taip moka „padaryti“ kiekviena rašytoja? Ne, ne.

Ši knyga pasižymi tuo, kad baigus skaityti skyrių sunku padėti knygą į šalį. Ši knyga kaip serialas – serija (šiuo atveju skyrius) nutraukiama, kai būna pats įdomumas. Pvz:

-          Tu eisi su mumis. Jo didenybė karalius Oberonas, Vasaros rūmų valdovas, atsiuntė tavęs.

O kitame skyriuje yra aprašoma kelionė. Kaip galima užversti knyga ir eiti miegoti? Bent man tai – misija neįmanoma. Dėl šios priežasties šią knygą perskaičiau labai greitai. O tai dar vienas pliusas. Manau kiekvienas esame skaitę knygas, kurias vis atidėliodavome ir galiausiai ji būdavo perskaityta po metų. Skaitant šią knygą abejoju, kad taip gali nutikti.

Labai sunku nupasakoti šios knygos privalumus ir trūkumus. Kodėl? Bijau atskleisti siužeto vingius, kuriuos sužinojus nebebūtų taip įdomu skaityti. Bijau, kad pasakius kažką netinkamo atbaidysiu Jus skaityti šią knygą. Pasakysiu – skaityti verta. Jei negalite/bijote pirkti, pasiimkite iš bibliotekos, bet perskaitykite. Galbūt bus tokių, kurios pasigailės, bet tikiuosi, kad atsiras ir tokių, kurios šią knygą rekomenduos kitiems.

Julie Kagawa

Ši rašytoja gimė Sakramente, Kalifornijoje. Tačiau ten gyvenant jai nenutiko nieko įdomaus. Kai jai buvo devyneri, Julie ir jos šeima persikėlė į Havajus, kur, kaip netrukus paaiškėjo, buvo pilna didelių plėšrių vabzdžių, namuose gyveno gekonų kolonijos ir dažnai siautė uraganai. Didžiąją laiko dalį ji praleisdavo vandenyne, kur jai dažnai tekdavo gelbėtis nuo ryklių, medūzų ar šlykščių ungurių.

Kai nekovodavo dėl gyvybės, Julie būdavo pasinėrusi į knygas ir mokytojams dažnai tekdavo nusivilti, aptikus po matematikos vadovėliais Julie slepiamus romanus (toliau skaityti čia).

Jei susidomėjote knyga ir norite gauti ją nemokamai užsukite čia - http://www.thetd4you.blogspot.com/2013/04/gelezies-karalius.html 

Iki greito... ;)

Lauren Oliver „Kai aš žuvau“

Sveiki! Neseniai perskaičiau Lauren Oliver knygą „Kai aš žuvau“. Dalinuosi įspūdžiais!

Lauren Oliver „Kai aš žuvau“

Samanta Kingston – viena populiariausių mokyklos merginų, kaip ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius – ne tokius gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo, Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir draugėms atitenka viskas, kas geriausia, – stalelis mokyklos valgykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusiteikusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis nudarda į griovį.

 Valentino diena turėjo būti paskutinė Samantos gyvenime, bet...

 Jai suteikiama dar viena galimybė – išgyventi šią dieną... septynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

 Per šias septynias dienas Samantai teks suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones, kuriuos niekino...

„Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau“.

Gal penkis kartus bibliotekoje bijojau imti šią knygą. Iš aprašymo jau buvau nusipiešusi sau veiksmą. Bet galiausiai šią knygą man pasiūlė bibliotininkė. Ir žinote ką? Dabar aš visą laiką klausiu jos patarimo. Ji buvo teisi – ši knyga paprasta, bet ypatinga.

Kai skaičiau šią knygą aš įsimylėjau savo gyvenimą. Autorė privertė mane tai padaryti – pamilti save, aplinkinius, gyvenimą. Privertė išnaujo įžvelgti didžiąsias pasaulio vertybes, o jų tiek daug.

Labiausiai mane sužavėjo knygos pabaiga. Tiesa, ji ne tokia kokios tikėjaus, ne, bet man patiko tai, kaip autorė ją pateikė. Ir žinot ką? Aš pasakysiu kaip baigsis knyga, nes vis dėl to, ji šioje knygoje nėra svarbiausia, tiesiog ji mane labiausiai nustebino.

Samanta mirs.

Mano draugė pasakė, kad jos manymu šiai knygai netiko tokia pabaiga. Tikrai nesutikau, ne.  Aš žaviuosi, kad autorė būtent taip išreiškė savo mintis – viduryje knyga man suteikė optimizmo, o pabaiga privertė vėl atsistoti ant žemės. Puiku, kad autorė nepasidavė paauglių mėgstamai pabaigai – jie gyveno ilgai ir laimingai.

Didelį pliusą rašytojai dėčiau už frazių lobyną. Šioje knygoje jų labai daug. Ir jei mano galva atmintis neklysta – tai pirmoji knyga (žinoma, mano skaityta), kuri turėjo tiek daug gyvenimiškų frazių. Kai kurias perskaitydavau keliskart, kad geriau suprasčiau. Ir tai puiku! Juk daug įdomiau skaityti knygas, kurios bent kiek pamoko, o ne tik – įsimylėjau, pasibučiavom, palikau. Knygynų lentynos jau lūžta nuo tokio tipo knygų ir žinoma, šita prie jų prisideda, bet „Kai aš žuvau“ turi mintį ir daug prasmingesnę...

Geri draugai saugo tavo paslaptis. O geriausi draugai padeda tau saugoti tavo paslaptis.

Smagu žinoti, kad „Kai aš žuvau“ yra pirmasis Lauren Oliver kūrinys, juk pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs. Autorė įrodė, kad gali būti ir kitaip. Šioje knygoje daugiau dėmesio buvo skirta veikėjų jausmams, o ne veiksmams. Tai padaryti netaip lengva (tuo labiau pirmą kartą).

Turbūt daug iš Jūsų mokykloje nori būti populiarios, kietos (o galbūt kas ir esat*). Būtent ši knyga parodo kaip tai yra puiku, kol neperžvelgi visos situacijos iš šono ir nepradedi gėdytis savo poelgių.

Nuomonės:

Teodora - Neperseniausiai skaičiau, labai idomi!

Greta - Knyga sudomino, Samanta suintrigavo. Rekomenduoju perskaityti.

Lola - Šita knyga yra labai nuostabi. Rašytoja puikiai išdėstė savo mintis. Nuo knygos man buvo labai sunku atsitraukti,nes ji kažkuo bent jau mane užbūrė. Linkiu visiems perskaityti šią knygą.

Evelina (dabar skaito) - kol kas - knyga nebloga. Pačioje pradžioje buvau nusiteikusi kategoriškai, bet įpusėjus tai wauu. Atskleidžia labai daug šių laikų problemų... 

Šį kartą tiek,

Simona 

*Nors populiari šiais laikais po truputį įgauna kitokia prasmę (populiari – kurią visi mėgsta, o ne ta, kurios visi bijo).

Ida iš šešėlių sodo

Sveiki! Šiandien pristatau Jums vieną kūrinį, kuris mane laaaabai sudomino ;). Gal patiks ir jums?

   Kristina Gudonytė  “Ida iš šešėlių sodo”.

Tai gi, bendram įspūdžiui susidaryti paskaitykime apie ką ši knyga - paauglė, moksliukė Sofija svajoja tapti rašytoja. Ši knyga – pirmas Sofijos kūrinys. Tai pasakojimas apie bendraamžę Idą, kuri netikėtai atsidūrė jų namuose ir sujaukė tvarkingą šeimos gyvenimą. Kodėl knygos heroje Sofija pasirinko būtent Idą?

– Vargšė mergaitė... Ji nieko neturi! Visiškai nieko. Net savo vargingos praeities, savo prisiminimų neteko. O ta kraupi avarija! Stebuklas, kad ji liko gyva! Kitaip to paaiškinti neįmanoma, – susijaudinęs pasakoja dėdė Aleksandras.

– Ar tu bent suvoki, kas per paukštelis ta Ida Derna? Kiekvieną kartą, kai tą komediantę pričiumpam, ji pasakoja vis kitą savo gyvenimo versiją. O jos kūrybos viršūnė – istorija, kad ji – Bambikio princesė, – piktinasi prokuroras Filypas Bosas. – Va, pasigrožėk, kiek visko nuveikė! Įkliuvo devynis kartus, o kiek dar kartų neįkliuvo! Dažniausiai už vagystes iš parduotuvių, butų apiplėšimus, automobilių nuvarymus. Yra čia ir kažkokio sandėlio padegimas, ir gatvės muštynės, ir smulkaus chuliganizmo atvejų... Dar maža?

– Ta mergaitė iš tiesų turi Dievo dovaną... – žiūrėdama į Idos nutapytą paveikslą, gėrisi mamytė.

– Tik Ida ir Ida! Man skaudu! Toks jausmas, kad netekau ir tėvų, ir namų! – karčiai šypteli Sofija.

Kokia ji ir kas ji, ta nenuspėjamoji Ida Derna, spręskite jūs.

Ir dar... Tai knyga apie MEILĘ. Apie meilę, kuri trunka visą amžinybę...

Truputis mano ir autorės pamastymų apie Idą.

Pati autorė apie šią knygą kalba, lyg ji būtų nepaprasta, lyg jos sukurtas personažas yra dar iki šiol jos galutinai neatrastas, nes Idą rado šiukšlyne, šuns budoje ir vienintelis dalykas bylojantis apie ją buvo šūnų apkramtytas lapelis ant kurio užrašyta „Ida Derna“. Jos pavardė tikriausiai buvo Dernauskaitė arba  Dernauskytė, bet to mes negalime sužnoti, nes kaip jau ir minėta, lapelis buvo apkramtrytas. Vėliau ji gyveno vaikų namuose, pas globėjus, bet iš visur pabėgdavo... Galiausiai Ida apsigyvena inteligentų žmonių šeimynoje, kur yra ir jos amžiaus moksliukė, gražuolė Sofija. Pastaroji nusprendžia rašyti knygą, nes užaugusi nori būti rašytoja ir ji parašo, parašo knygą apie Idą iš šešėlių sodo: apie jos pamąstymus, apie jos „netyčines“ vagystes, apie jos nuotykius ir netgi į knygą įdeda jos rašinėlį apie meilę ir amžinybę... Taip pat Ida yra begalo talentinga, bet kas gi jai belieka veikti, jei neieškoti savęs po atminties praradimo. Perskaičiusi knygą, galiu pasakyti – taip, Ida yra nepaprasta. Ir man iš jos reikia labai daug pasimokyti, nes Ida gyvena šia akimirka, ji viską priima taip kaip ji mato. Pavyzdžiui, Sofijai mokykloje yra užduodamas parašyti rašinys apie meilę ir amžinybę. Daugiausia visi parašo apie Romeo ir Džiuljetą, o Ida... Ida parašo taip, kad visi netenka amo. Ar meilė gyvuoja amžinai? Ar ji gyvuoja ir po mirties?

-          Šią knygą, kaip ir „Blogos mergaitės dienoraštį“, rekomenduoju perskaityti ir paauglių tėvams. Juk priešą reikia pažinti,- šypsenos nestokojanti knygą pristato K.Gudonytė.

        Kas dar nesusidomėjo šia knyga, paskaitykite apie autorę. Manau mūsų rate yra merginų, kurios žiūri serialą „Moterys meluoja geriau“. Jo gerbėjos sukluskite! Kristina Gudonytė yra jo scenarijaus bendraautorė.
   Kristina Gudonytė – aktorė, režisierė, scenarijų autorė, dailininkė, rašytoja. Ji ne tik populiarių televizijos filmų („Dvynukės“, „Dvynukai ir dvynukės“ ir kt.), bet ir daugybės spektaklių scenarijų autorė ir režisierė, taip pat televizijos serialų „Neskubėk gyventi“, „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“ scenarijų bendraautorė.
„Ida iš šešėlių sodo“ – trečioji Kristinos Gudonytės knyga paaugliams. 2002-aisiais pasirodė pirmasis jos romanas „Gėlių dvaras“, skirtas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą, o romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ buvo pripažintas geriausia 2009 metų knyga paaugliams.

Jeigu lygintume naująją Kristinos knygą su senesne - „Blogos mergaitės dienoraštis“ – nežinočiau, kuri man įdomesnė. Abi jos labai skirtingos, abi mane pakerėjo... Nes jos abi yra apie paauglius, kaip skirtingai jie žiūri į pasaulį. Abi knygos mus mokina mylėti ir džiaugtis, nemeluoti. Tuo jos yra labai panašios. Labiausiai „Idą iš šešėlių sodo“ lyginu su užsienio autorės knyga „NO ir aš“. Jos abi turi panašų turinį, abi turi skausmo ir nevilties. Taipogi jų pagrindinė mintis yra panaši. Vis dėl to, labiau vertinu Kristinos knygą. Gal dėl to, kad ji yra parašyta lietuvės, o gal dėl to, kad skaitant jaučiau, kad Gudonytė dėl knygos stengėsi kur kas labiau. Netgi per interviu Kristina paminėjo, kad berašant šitą knygą pati labai daug skaitė psichologijos ir filosofijos kūrinių. Stengėsi susidaryti vaizdą apie žmonių pasąmonę ir kaip jie dirba po įvairių nelaimių.

-          Aš labai daug kartų norėjau nustoti rašyti knygą. Vienoje vietoje buvau labai supykusi ant Sofijos. Ir kelioms dienoms nustojau rašyti. Turbūt ir būčiau nustojus, jei mano dukra nebūtų manęs paguodusi,- besijuokdama pasakoja K.Gudonytė.

Svarbu paminėti, kad šiais metais ši knyga tapo paauglių metų knyga!

Nuomonė:

Gaila, kad šį kartą sulaukiau tik vienos nuomonės, bet džiaugiuosi, kad sulaukiau! Nepamirškite, kad ir Jūs ją galit parašyti... Daugiau info mūsų fb puslapyje :)

Anonimas - Neslėpsiu, knyga patiko. Galiu drąsiai sakyti - autorei ir vėl pavyko sukaustyti paauglius. Tik šį kartą netaip. Kalbėjo kita tema, pagrindinė mintis daug kuo skirėsi. Ir tai yra puiku! Juk dėl to ir vadiname ją rašytoja. Neišsiplėsiu - skaityti verta, kad suvoktum kitą pasaulį.

Ši knyga man paliko didelį įspūdi, tikiuosi tai išreiškiau straipsnyje. Ją rekomenduoju perskaityti visoms, nes tai turbūt geriausia Lietuvių rašytoja paaugliams (na, jei jau taip kalbant man dar labai patinka V. Račickas) ;] Šiam kartui tiek, atia ;]

Ar meilė gyvuoja amžinai? Ar ji gyvuoja ir po mirties?